didžiadarbis

2 didžiadar̃bis, -ė smob. (2), didžiadárbis (1) 1. kas turi daug darbų: Didžiadar̃bis mažakalbis Š. Suprask, ir jis didžiadárbis, o nieko nenusitveria Grž. ║ kas darbštus: Darbų darbinyke, pati linus sėjai, nagais akėjai... Tai tau, svočiul, didžiadarbe! NS746. Vai tu, dukrele, didžiadarbėle, didžiadarbėle, mažavalgėle LTR(Brb). Ten gręšiu žirgelį ..., kur gražios mergytės ..., kur mažakalbėlės, kur didžiadarbėlės JD508. 2. kuriam reikia daug darbo: Tie lineliai oi didžiadar̃biai: rankeles nusopsta, paki visa ką padarai Lkm.